|
Vilkaviškis, vienas seniausių Sūduvos miestų, išaugo iš
kaimo, įsikūrusio XVIa. antroje pusėje Birštono girios vakariniame pakraštyje,
Vilkaujos ir Šeimenos santakoje. Pro jį ėjo kelias iš Kauno į Prūsiją.
Miesto pavadinimas kildinamas iš gyventojo, pavarde Vilkas ar Vilkaujiškis,
atsikėlusio iš anapus Nemuno, arba nuo Vilkaujos upelio. Knygoje Vilkaviškio
miesto savivaldybė 1918-1938m. mokytojas J. Greičius pasakoja tokį
padavimą:
Lygus Sūduvos kraštas senovėje miškais liūliavo. Jis
buvo ir priešams, ir saviems neprieinamas. Tik vėliau žmonės pradėjo
tuos miškus retinti, kurti naujas sodybas. Mažėjo Sūduvos miškai, lietuvio
kirvio paliesti, bet vis dar liko jo dideli plotai: nuo Prienų, dabartinės
Marijampolės, vokiečių sienos ligi Nemuno ėjo miškai. Tuos miškus raižė
upeliai, juose telkšojo pelkės ir balos.Ne kartą į šiuos miškus atkreipdavo
akį lietuvis, ieškodamas naujų sodybų, ne kartą į juos mėgino įžengti
drąsus medžiotojas, bet jų gilumą kas galėjo pasiekti? Tačiau atsirado
vienas drąsuolis, leidosi į miško gilumą, nebijodamas pelkių, nebijodamas
žvėrių. Ilgai klajojęs, rado vieną aukštesnę vietą dviejų nedidelių
upelių santaką (gal tai vieta, kur dabar stovi Viesoji biblioteka- A.S.).
Prie jos netoli buvo plati aukštumėlė, ir čia nutarė perkelti savo sodybą.
Grįžęs saviškiams papasakojo apie naujai atrastą sodybą, tik baisėjosi
vieno dalyko- daugybės vilkų.
-Prie to upelio tikra vilkauja, tiek daug vilkų.
-Tai mes į tą vilkaują ir esime gyventi?- klausė kiti
šeimos nariai.
Ir teko artimesniajam prie aukštumėlės upeliui Vilkaujos
vardas.
Atsiskyrė viena šeimyna, nuėjo į miško tamsumas ir
su kitais retai tepasimatydavo. Ir kiti žmonės ne pavarde tą žmogų žinojo,
tik kaip Vilkaujos gyventoją. Netrukus jo sodyba išsikirto skynimus,
išplėšė kelmus, o puikioje žemėje atsirado derlingos varsnos. Ir pasklido
apie tą Vilkaujiškį, Vilkaujos gyventoją, gandas po plačias apylinkes,
pasiekė net aukštus ponus. Išsirengę į medžioklę jie panoro pamatyti
tą vienišą girių gyventoją, žmogų, vadinamą Vilkaujiškiu.
Nuo tada Vilkaujiškis džiaugėsi, gėrėjosi ne tik savo
sodyba, bet ir brangiais svečiais.
Bėgo metai, miškai siaurėjo, atsirado ir daugiau toje
vietoje gyventojų, bet visi tik Vilkaujiškį težinojo. Tada pradejo kirsti
į didejančią sodybą naujų kelių, pro ją keliavo iš Prūsų į Kauną, iš
Sūduvos gilumos į panemunes. Žmonės toli toli žinojo Vilkaujiškį, net
už Lietuvos sienų, tik daug daug kas nežinojo, kad tuo vardu buvo vadinamas
pirmasis tos vietos gyventojas.
Taip atsirado Sūduvos žemėlapy nauja vieta Vilkaujiškis,
tik ne ilgam: sunkų Vilkaujiškio tarimą imta keisti į lengvesnį, sklandesnį,
ir netrukus visi žmonės mielai sutiko perkrikštytą - Vilkaviškį...
|